REKLAMA
Aktualijos Kultūra Jaunimas Sportas Sveikata Interviu Kuršėniškių nuomonė Kuršėnai spaudoje Pranešk apie įvykį

2002 m. Kuršėnų miesto garbės pilietis Adolfas Turauskas

Adolfo Turausko (1926 m. sausio 7 d. – 2001 m. birželio 17 d.) nebėra su mumis. Artimiausi jo draugai iki šiol negali patikėti, kad nebepamatys jo parodose, nebesutiks Kuršėnuose ir Šiauliuose, nebeišvys paventyje su meškere, nebeišgirs jo balso telefono ragelyje.

Visada žvalus, energingas, neprarandantis optimizmo. Visada besidžiaugiantis sutiktu žmogum.

Nebegroja jo namuose didžiulę dūdą iškėlęs gromofonas, nebeskleidžia ramios melodijos muzikos dėžutė, nebečeksi kirvis į kietą ąžuolo kamieną.

Išeina vienas žmogus – ir tiek daug tylos lieka ten, kur jis gyveno. Ten, Kuršėnuose, tylioje Žiužmos gatvėje. Ten, tarp senų knygų ir daiktų.

“Aš niekuomet nenusimenu…”

Kiemas priverstas ąžuolų, į juos atremtas neseniai išgaląstas kirvis. O ant durų – spyna. Tik vakarop atsivėrė durys. Adolfas grįžo iš žvejybos. Laimikiu nepuolė girtis. Nors tuščiomis niekada negrįždavo. Visas Ventos paslaptis buvo išstudijavęs. Tačiau pernai, birželio mėnesį, nebuvo kada sliekus mokyti plaukti. Ąžuolai kieme – kaip priekaištas: vėl nedirbi, vėl kažkur išvyksti. O laikas tekus. Čia rytas – čia vakaras… “ Dabar greičiau pavarysiu, – sako Adolfas Turauskas. – Dienos ilgos, pavakarosiu..” Ir priduria: “Aš niekuomet nenusimenu…”

Norėdamas parodyti, kaip nuo tų ąžuolų, iš kurių darys Kuršėnų miesto riboženklius, nulupa žievę, Adolfas ima kirvį ir gerai išmiklinta ranka mostas po mosto darbuojasi. Nė vieno nereikalingo judesio. Ne vieno netaiklaus kirčio. Ranka pati žino, kaip ir ką daryti. Vien įvairiausių kryžių yra kelias dešimtis pridirbęs. O kur dar įvairiausi mažesni medžio darbai.

Kuršėnų miesto riboženkliai meistrui – vieni niekai. Čia ne miniatiūrinės veikiančias audimo stakles padaryti. Užsispyrė – ir jas padarė. Į respublikinę parodą nuvežė. Kam beaiškintų, kad jos veikia, niekas netiki. Menotyrininkas Pranas Gudynas irgi netikinčioms akimis į meistrą žvelgia. Pats sėdo pabandyti. Tik Turausko paprašė duris uždaryti, kad niekas nematytų. Žiūri – iš tiesų siūlai bėga į audinį. O staklių didumas – per gerą sprindį. Ir verpimo ratelis ne ką didesnis. Irgi veikiantis.

Tačiau šie dirbiniai – ne pirmieji. Adolfas, dar mokydamasis ketvirtame mokyklos skyriuje, buvo padaręs žaislinę kuliamąją. Irgi veikiančią. Dedi varpas – ir vienur byra grūdai, kitur – pelai. O medinių šaukštų, verpsčių, indų, papuošalų – nesuskaičiuosi.

Atneša Adolfas parodyti medinę grandinėlę. Vartom, apžiūrinėjam. Jokio sujungimo. Iš vieno medžio padaryta, nesunarstyta, nesuklijuota iš atskirų dalių.

Žmogus gyvena du gyvenimus

Adolfas Turauskas buvo įsitikinęs, kad žmogus gyvena du gyvenimus: vieną – jis pats, o kitą – jo padaryti darbai. Adolfo darbai buvo visiems matomi: ar stogastulpį pastatytų, ar parodą surengtų, ar Šiaulių radijo ir televizijos muziejui dovanotų senąsias skaičiavimo mašinas… Nuo 2001 – ųjų birželio 17 – osios Adolfo Turausko daiktai pradėjo naują gyvenimą.

O koks buvo paties Adolfo gyvenimas? Gimė 1926 metų sausio 7 dieną Šaukėnų valsčiaus Žygaičių kaime. 1650 – aisiais baigė Kuršėnų vakarinės mokyklos dešimtąją klasę. 1966 – 1967 metais Rygos mokymo kombinate įgijo skaičiavimo mašinų mechaniko specialybę. Vadovavo Kuršėnų statybos remonto kontorai, dirbo Daugėlių plytinės pimajame ceche, Pavenčių cukraus kombinate.

Rinko senas knygas ir senovinius daiktus. Adolfo namuose buvo tikras muziejus. Kviesdavosi pas save užeiti pažįstamus ir nepažįstamus, senus ir jaunus. Dažnai pas jį lankydavosi moksleiviai. Prireikia mokykloje apie senesnius laikus sužinoti, istorinį leidinį susirasti – ir lekia pas A. Turauską į Žiužmos gatvę. Žino, kad čia suras M. Valančiaus 1861 metais išleistą “Šventųjų gyvenimą”, 1890 metų F. Galmino “Kalendorių bitininkystės”, 1895 metų “Lietuvos gaspadinę”, kurią parašė Didžiulienė – Žmona. O iš XX amžiaus pradžios – visą krūvą knygų turėjo. Visko, ko reikia ir ko nereikia, surasi. Juk senųjų lietuviškų leidinių kolekciją sudarė daugiau kaip 400 spaudinių.

Ne tik sau rinko Adolfas senienas. Ir kitiems. Galbūt net labiau kitiems. Per metus po keletą parodų surengdavo. Avo darbus ir senas knygas buvo nuvežęs į Raudėnus, rodė Kuršėnų mokyklose, Šiaulių miesto viešojoje bibliotekoje, Kelmės rajono Kražių vidurinėje bei Ginkūnų pagrindinėje mokyklose. 1998 – aisiais paroda “Iš A. Turausko senųjų leidinių kolekcijos” surengta Šiaulių rajono savivaldybės salėje. Tuomet Kraštotyros draugijos Šiaulių rajono skyriaus iniciatyva sudarytas Adolfo kolekcijos senųjų lietuviškų leidinių sąrašas.

Kruopščiai saugojo savo senuosius daiktus Adolfas Turauskas. Tačiau negailėjo jų padovanoti Šiaulių “Aušros” muziejui. Už dovanotus eksponatus Adolfui ne kartą buvo įteikiami muziejaus padėkos raštai.

“Grabe negražiai be kojos atrodysiu…”

Žemaitiškas užsispyrimas. Iš tėvų paveldėtas atkaklumas. Kartais Adolfas Turauskas sakydavo: “Reikia su prakaitu nusiprausti, su apetitu valgyti ir dirbti taip, kad darbas žmogaus, o ne žmogus darbo bijotų”. Iš savo tėvų perėmė šią taisyklę. Pagal ją ir gyveno. O to gyvenimo likimas visokio nepašykštėjo. Kartą Adolfas pateko į avariją.

Ligoninėn jį atvežė be sąmonės. Kai akyse pradėjo šviesėti, suprato, kad greitai iš lovos nesikels. Ir kažin ar kada išvis išlips – kojos lūžusios, pilvas sumaigytas… Ir daktarai sakė, kad dešinę koją gali tekti nupjauti. “Daktare, aš grabe negražiai be kojos atrodysiu”, – šmaikštavo Adolfas. “Labai panorėsi – gyvensi, o jei ne – pats žinai”, – tokia buvo gydytojų išvada.

Adolfas tvirtai sau pasakė: gyvensiu ir vaikščiosiu abiem kojom. Nors varstė didžiulis skausmas, jis ligoninėje be ramentų nusileis laiptais į rūsį ir vėl užkops į trečią aukštą. Paskui dar kartą pakartos šį kelią. Mankštinosi, optimizmu mažino skausmą. Nesvarbu, kad dešinė koja šiek tiek sukrypo, svarbu, kad abiem galėjo vaikščioti be jokių lazdų.

Pasakoja apie visokias sunkias ir varginančias dienas, klausydamasis negali nė žodžio įterpti. Ir nusišypso: “Katiną kai plauna, dar nieko, bet labiausiai nepatinka, kai jį gręžia…” Plovė ir gręžė, gręžė ir plovė gyvenimas ir patį Adolfą. “Bet aš nenusimenu”, – vėl ištaria. Ir pasakoja, kaip sėda į savo mašiną ir lekia per Žemaitiją. Pažįstamų visur pilna. Nematytų dalykų – daugybė. Pažiūri po pusantro mėnesio į spidometrą – aštuoni tūkstančiai kilometrų nuvažiuota. O kiek dar nepamatyta…

Kartais bendradarbiai kviesdavo: “Ateik, Adoli, pasėdėsim, išlenksim po taurelę…” Bent taip juodas mintis galima nuplauti, O Adoliui ta taurelė – nė motais. “To iki šiol neišmokau”, – kartą prasitaria ir ilgai bando prisiminti, kada paskutinį kartą to skysčio ragavo. 1942 – aisiais beveik 50 gramų išlenkė. O paskui – nė karto. “Žinai, – sako, – sklando anekdotas, kad Kuršėnuose yra du durniai, kurie negeria: Turauskas ir Ivinskis.” Su paminklu Ivinskiui visiems aišku, tik su Turausku – ne visiems. Ne vienas, norėdamas patikrinti, bandė įsiūlyti. Kartą per vestuves taip prikibo, kad nėra kur dingti. “Paragauk, Adoli, estiško likerio, tokį ir mirdamas gali gerti”, – ragino įsilinksminę vestuvininkai. Truputį sriubtelėjo. “Geriau jau benziną gersiu”, be užuolankų įvertino gėrimą. Po tokių žodžių niekam nebekilo pagunda brukti Adolfui taurę į rankas.

Švilpynės, kurias nušvilpė

Tuokart Lauryno Ivinskio paminklą Adolfas prisiminė tik norėdamas pašmaikštauti. Tačiau kas gerai pažįsta Adolfą, žino, kad monumentas Kuršėnų miesto centre lietuviškų kalendorių pradininkui iškylo ne be Adolfo Turausko iniciatyvos.

1958 metais Kuršėnų statybos remonto kontora, kuriai vadovavo Adolfas Turauskas, šalyje laimėjo pirmąją vietą ir gavo 30 tūkstančių rublių premiją Kuršėnų miesto aplinkai tvarkyti. Buvo galima pakloti šaligatvio gabalą, nutiesti kanalizacijos atkarpą, patvarkyti vieną kitą gatvę. Tačiau Adolfui Turauskui atrodė, kad miestui reikia padaryti ką nors svarbesnio. Ir šovė mintis: miestas neturi paminklo. Pasitarė su Kuršėnų vykdomojo komiteto pirmininku Kazimieru Norgėla ir nusprendė: reikia paminklo Laurynui Ivinskiui.

Tačiau komunistų partijos centro komitete vyravo kitokia nuomonė: Kuršėnams reikia Lenino! Kaip pavyko Leniną iškeisti į Ivinskį, iki šiol sklando visokių pasakojimų. Bet 1960 metais iškilo skulptoriaus Petro Aleksandravičiaus sukurta skulptūra – Lauryno Ivinskio biustas.

Adolfas Turauskas nenustygdavo vietoje. “Visur manies pilna”, – sakydavo. Į Šiaulius veždavo savo surinktas senas knygas, parodas rengė. Vis su nuoskauda sakydamas: “Kuršėnų kultūrininkams manęs nereikia…” Nors pats visą energiją skyrė Kuršėnams. Keletą metų buvo išrinktas Liaudies meno sekcijos Kuršėnuose pirmininku. Vienuolika meistrų tuomet tebuvo, o po kelerių metų, kai kitam perdavė šias pareigas, – jau penkiasdešimt penki. Tai jo, Adolfo Turausko, iniciatyva Kuršėnuose surengta pirmoji respublikinė Amatų diena. Tai jis, liaudies meistras, rengė savo kolegų darbų parodas mokyklose, Kultūros namuose. “Nedaryk jų mokykloje, vaikai išvogs, išdaužys viską”, – kai kas bandė Adolfą atkalbėti. Neklausė, rengė. Mokiniai būriais plūdo į parodą. Adolfui Turauskui, šiaip jau šnekiam žmogui, per dieną bepasakojant apie meistrų darbus, net liežuvis sutindavo. Ir niekas nieko neišdaužė. Tik porą švilpynių dingo. “Bet jos tam ir yra, kad kas nušvilptų”, – juokavo Adolfas.

Iš antrojo aukšto – pro langą

Linksmas žmogus buvo Adolfas Turauskas. Žodžio neieškantis, galintis pusę dienos nenutildamas prakalbėti. Jei tik turi laisvą valandą ar dvi, nėra ko dėl tiek verti jo kiemo vartelių. Ateisi pas jį – nė nepastebėsi, kaip pusė dienos pralėks. Ilgiau užsibūsi – ir visos dienos bus per maža. Žiūrek, meistras tik traukia, tik traukia iš savo begalinių spintelių knygas, įvairius senus daiktus. Tik kalba, tik pasakoja…

Prisimenu, sako, kaip Smetonos laikais tėvai klumpes dirbo. Tokias mediniais padais, odiniais viršais. Grįžęs iš mokyklos, prie tų klumpių sėsdavo ir Adoliukas. Taip įprato vaikis, taip rankas išmiklino, kad nė nepajusdavo, kaip penkiolika klumpių apkaldavo. Tiek tėvas su mama per visą dieną nepadarydavo. Todėl tėvai laukia, kol vaikas grįš. “Nuo mažens abi mano rankos vienodai dirbo greitai – kaip siuvamoji mašina”, – prisimena Adolfas Turauskas.

Bandau nutaikęs momentą jau dėkoti meistrui už nuostabų pasakojimą, o jis – jau kitą pradėjęs. Apie savo draugą Bronių Venckų. “Kartą mus abu mokytoja paliko po pamokų”, – pradeda Adolfas. Taip gyvai pasakoja, kad prieš akis matai ir mokyklą ir jauną mokytoją, kuri užrakino mokyklos duris ir su draugu išeina į miestą. Matai ir antrame aukšte esančioje klasėje sėdinčius paliktus po pamokų du vaikinukus – Bronių ir Adolfą. Nusibodo jiems kiurksoti klasėje. Atsidarė langą, išmetė laukan knygas ir patys iššoko. O vakare netikėtai atėjo jaunoji mokytoja. Adolfas vos spėjo pasislėpti daržinėje. Girdi, kaip mokytoja išsigandusi ir susirūpinusi klausia mamos, ar Adoliukas grįžo namo. Ir tik sužinojusi, kad viskas gerai, apsiramino. Tačiau nei Adolfui, nei Broniui nė žodžio nesakė.

O meistrauti Adolfas mėgo nuo mažens. Namiškiai vis sakydavo: bus stalius. Peilio iš rankų nepaleisdavo. Vis ką nors drožia, vis meistrauja. Ir vis vienas pirštas aprištas.
“Pailsiu kalbėdamas su žmonėmis”

Svečių Žiužmos gatvėje pas A. Turauską niekada netrūkdavo. Nė vienam šeimininkas nepasakys, kad neturi laiko senų knygų kolekciją parodyti ar uždėti ant gramofono daugiau nei prieš pusšimtį metų išleistą plokštelę. Ypač mėgo jaunimą, kuris apiberia meistrą klausimais. Tik spėk atsakinėti.

“O kas ten”, – kas nors vis paklausia pirštu baksteldamas į kieme stovintį baublį. Kaip koks Dionizas Poška išskaptavo medžio vidurį, duris, langus padarė. Aštuoniese galėtų aplink stovintį stalelį susėsti. “Pailsiu kalbėdamas su žmonėmis, – sako Adolfas ir priduria: – Juk sakoma, kad ką radai iš prosenelių, palik proanūkiams”. Ne kartą svarstė: gal senovinius daiktus į tą baublį sunešus. O gal namuose muziejų įrengus.

Taip ir nebeįgyvendino šio sumanymo. Mirtis buvo netikėta – kaip griausmas iš giedro dangaus. Kai 2001 birželio 8 dieną paskutinį kartą aplankėme meistrą namuose, buvo žvalus, energingas ir pasirengęs ne tik per trumpą laiką visus Kuršėnų riboženklius padaryti, bet kalnus darbų nuveikti. O birželio 17 dieną 15 valandą netikėčiausia žinia: žuvo…

Paskutinis meistro darbas – Kuršėnų riboženklis – pastatytas prie įvažiavimo į miestą iš Telšių pusės. Prie kelio, kuriuo daugybę kartų Žemaitijon važiavo Adolfas Turauskas.

“Žmonių – kaip per atlaidus…”

Palydėti Adolfo Turausko į amžinąją poilsio vietą – senąsias Kuršėnų kapines – susirinko didžiulis kuršėniškių bei šiauliškių būrys. Tiek palydovų ateina tik į labai gerbiamo ir visų pažįstamo žmogaus laidotuves. Į gedulingas šventąsias Mišias susirinko pilna Kuršėnų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. “Žmonių – kaip per didžiausius atlaidus”, sakė tautodailininkas Zigmas Vaišvila.

Velionis palaidotas kape, kuriame jau ilsisi jo tėvų palaikai. Po laidotuvių daugelis sukruto – kas bus su Adolfo Turausko medžio ir metalo dirbiniais, kur bus saugoma jo beveik du tūkstančiai knygų, dešimt gramofonų ir patefonų, kiti vertingi daiktai. Palikimu rūpinosi jo dukra Irena Turauskaitė – Stonienė. Dalis knygų ir daiktų pateko į Šiaulių “Aušros” muziejų, dalis leidinių pervežta į Kuršėnų miesto biblioteką, tikimasi, kad senieji kalendoriai pateks į Kuršėnų kalendorių muziejų. Vienas kambarys Tautodailės ir amatų centre, kuris įsikūręs buvusiame Gruževskio dvare senajame Kuršėnų parke, skirtas Adolfui Turauskui. Čia sudėti dukros dovanoti kai kurie tėvo baldai, įrankiai, knygos, asmeniniai daiktai, senovinė spausdinimo mašinėlė. Į atminimo kambarį iš A. Turausko namų atkliavo senieji radijo aparatai, patefonai, skaičiavimo mašinos, senų laikraščių komplektai. Etažerėje – knygos ir albumai apie liaudies meną, tautodailę. Čia rymo ir Adolfo nebaigtas dayti rūpintojėlis.

“Iš A. Turausko dukros gavome apie tūkstantį įvairiausių eksponatų, – sako Tautodailės ir amatų centro vedėja Birutė Poškienė. – Didžioji dalis (apie 600) yra nuotraukų. Dabar laukia didžiulis darbas, sutvarkyti tuos daiktus, išsiaiškinti, kas yra nuotraukose.

Šventėse, parodose niekada nesimatydavo A. Turausko, stovinčio priekyje. Vis kukliai tarp visų įsimaišęs. O jei kartais, kaip parodos autorius, ir būdavo pakviečiamas į priekį, atrodydavo šiek tiek susigūžęs, sutrikęs. Jau geriau su pažįstamu sustos kitiems už nugarų ir pasikalbės. O tų pažįstamų – visur pilna. Ir kalbos su visais – nors vežimu vežk.

Gal dėl tokio kuklumo Adolfas už savo darbus nedažnai būdavo pagiriamas, dažniau jo nuopelnai būdavo nutylimi, negu pasidžiaugiama jais. Pastatė koplytstuplius Josvainiuose ir Šiluvoje, Šiauliuose ir Kuršėnuose, kitur. Atrodė, kad taip ir reikia, negi pulsi šlovinti ir garbinti. Juk mes labiau įpratę gerus žodžius sakyti po mirties.

Galbūt pirmasis rimčiausias Adolfo Turausko pagerbimas buvo 2002 vasario 16 dieną. Tądien jis paskelbtas Kuršėnų miesto garbės piliečiu, o jo dukrai Irenai perduotas tėvo garbės piliečio ženklas ir liudijimas. Deja, pats tautodailininkas pagerbime jau nedalyvavo. Jis jau buvo iškeliavęs amžinybėn.

O dar visai neseniai pakėlęs telefono ragelį galėdavai išgirsti: “Čia žemaitis iš Kuršėnų skambina…” Papasakos, kur buvęs, ką naujo padaręs, kur kokią parodą surengęs, ir pridurs: “Visur manies pilna…”

Vytautas Kirkutis, „Kuršėnai“, 328-334 psl.

Adolfas Turauskas Kuršėnų miesto garbės piliečiu tapo 2002 metais.

  • Siųsti draugui
  • Komentuoti

Siųsti draugui

Jūsų vardas (būtinas)

Jūsų el. paštas (būtinas)

Draugo vardas (būtinas)

Draugo el. paštas (būtinas)

Jūsų žinutė draugui

Saugos kodas:
captcha

Įveskite saugos kodą:

Komentuoti

Connect with Facebook

Komentavimo taisyklės ir atsakomybė

REKLAMA

Parodos

Birželio mėn.
Pirmadienį – penktadienį nuo 10 iki 17 val.  
Kuršėnų kultūros centro kalendorių ekspozicija (Ventos g. 11A, Kuršėnai) kalendorių ekspozicija „Senieji kalendoriai“. Ekspoziciją galite aplankyti kasdien (išskyrus savaitgalius) ir visų kultūros centre vyksiančių renginių metu. Dėl ekspozicijos lankymo grupėms su nemokamu gidu prašome iš anksto susitarti telefonu (8-41) 50 80 52 arba el. paštu kursenukultura@gmail.com

Iki birželio 16 d.
Pirmadieniais-penktadieniais
9 – 19 val.
Kuršėnų kultūros centro parodų salėje (Ventos g. 11A, Kuršėnai) Nijolės Sitonytės, Gitanos Evseičikaitės ir Simonos Bagdonaitės – Gubinienės paroda „Meno teorija / tekstilė“.

Birželio 19 d.
18 val.
Kuršėnų kultūros centro parodų salėje (Ventos g. 11A, Kuršėnai) Gasienės grafikos darbų parodos „Atradimai“ atidarymas. Paroda veiks iki liepos 26 d. Pirmadieniais – šeštadieniais 10 – 19 val.

EDUKACINĖ VEIKLA

Birželio mėnesį
8 – 17 val. Pirmadieniais-penktadieniais Etninės kultūros ir tradicinių amatų centre, (Ventos g. 7A, Kuršėnai) keramikos (lipdymo, žiedimo, dekoravimo), sausos vilnos vėlimo, kiaušinių marginimo vašku, juostų pynimo, kalėdinių žaislų varstymo iš šiaudų edukaciniai užsiėmimai. Priimamos grupės: 1,5 val. vaikui 2,00 Eur, 1,5 val. suaugusiam 4,00 Eur. Užsiėmimų datą ir laiką derinti tel. ( 8-41) 58 34 22.

Kiekvieną pirmadienį ir trečiadienį
19 val. Kuršėnų kultūros centro choreografijos  salėje aerobikos užsiėmimai „Kangoo Jumps“. Abonemento kaina 35 Eur. Pirmas užsiėmimas nemokamai.

Užfiksavote įvykį? Buvote renginyje? Turite gražių nuotraukų su Kuršėnais? Rašykite mums el. paštu: kursenai@kursenai.lt ir mes tai paskelbsime!

Kopijuoti, platinti galima tik gavus raštišką ar žodinį Kūrybinės raiškos centro sutikimą.

Visos teisės saugomos. © 2012
Kūrybinės raiškos centras

Tapkite Kursenai.lt žurnalistu!

Turite naujienų?

Susisiekite su mumis!

Reklamuokitės mūsų portale

Ką aplankyti Kuršėnuose?

Ką veikti Kuršėnuose?

Ieškote naudingos informacijos?

Susipažinkite su komentavimo taisyklėmis

Valdytojas:

 

 

Portalas:

Mus galite rasti: