REKLAMA
Aktualijos Kultūra Sportas Sveikata Interviu Kuršėniškių nuomonė Kuršėnai spaudoje Pranešk apie įvykį

Skaitytojų istorijos: Laiko neveikia jokie prašymai, maldavimai Nuotraukos

Rašinys skirtas dokumentinio filmo „Aš už tave pakalbėsiu“ komandos organizuotam projektui „Mano šeimos metraštis. Sovietų okupacija“. bernardinai.lt

ŠIAULIŲ R. KURŠĖNŲ LAURYNO IVINSKIO GIMNAZIJA

Domantas Tamašauskas, 3Gd klasė

Pomėgių turime visi, bet aš jų turiu ypač daug. 2006 metais vos tik pradėjęs eiti į antrą klasę sulaukiau viliojančio pasiūlymo pradėti lankyti Šiaulių r. vaikų ir jaunimo teatrą „Ikaras“. Su pasiūlymu sutikau ir kaipmat įsitraukiau į kolektyvo veiklą. Teatras gerokai pakeitė mano gyvenimą – įgijau naujų įgūdžių. Dabar nė neįsivaizduoju savo gyvenimo be scenos! „Ikaras“ labai unikalus teatras. Jame ne tik vaidiname vadovų pastatytuose spektakliuose ar sukurtose kompozicijose, bet ir šokame bei dainuojame. Keliaujame po užsienį reprezentuodami Lietuvą įvairiuose festivaliuose, pristatome liaudiškų Lietuvos etnografinių šokių programą, judame Lotynų Amerikos šokių ritmu.

Be teatro, šokių ir dainavimo taip pat turiu dar vieną ypač savo sielai artimą pomėgį – fotografiją. Vos tik į rankas paėmęs fotoaparatą pamačiau, kiek gražių dalykų yra aplink mus. Šiandien jau suvokiu, jog mano misija – juos visus įamžinti. Dar būdamas paauglys pradėjau užfiksuotas akimirkas talpinti į socialinį tinklą „Facebook“. Sulaukęs gausaus žmonių susidomėjimo, komplimentų ir paskatinamųjų žodžių šios veiklos nenutraukiu dar ir iki dabar.

Tačiau vieną dieną teko susidurti su didele dilema – kuo būti užaugus. Viskas, ką darau, man labai patinka… Bet manau, labiausiai ir geriausiai save realizuoti galiu tik teatre, kine, scenoje.

Užfiksuoti prabėgusias akimirkas, įvykius galima ne tik fotografijose. Kai lietuvių kalbos mokytoja pasiūlė dalyvauti projekte „Mano šeimos metraštis. Sovietų okupacija“, iškart sutikau. Juk jei ne mano močiutė, patyrusi sovietų represijas, šiandien manęs nebūtų. Tad kas gali būti geriau nei speiguotą žiemos vakarą įsisupus į šiltą apklotą su puodeliu arbatos kartu su visa šeima klausytis jos tokių įdomių pasakojimų, skaudžių išgyvenimų apie praeitį. Juk ne veltui sakoma, kad nieko, ką gali padaryti šiandien, neatidėk rytdienai. Gali beviltiškai šaukti praeinančiam laikui sustoti, bet laiko neveikia jokie prašymai ir maldavimai. Virš išblukusių kaulų ir susimaišiusių daugybės civilizacijų palaikų užrašyti jaudinantys žodžiai: „Per vėlu”. Nenoriu, kad taip ir man nutiktų. Tad tai, ką galiu, noriu išgirsti ir užrašyti šiandien.

Savo jaunystės prisiminimus pasakoja mano močiutė, dėl tam tikrų sumetimų nenorėjusi atskleisti savo tapatybės.

Mano močiutė gimė 1931 metų lapkričio 23 dieną Telšių rajone šiek tiek už Luokės, vidutinio ūkininko šeimoje. Buvo jauniausia tarp trijų brolių, tad nenuostabu, kad ir žaidimus žaisdavo berniokiškus. Jos tėvai turėjo ūkį, bet samdinių nesamdė, tad vaikai nuo mažumės turėjo atlikti jiems paskirtus darbus. Atėjus laikui, vaikai pradėjo lankyti pradinę kaimo mokyklą. Paaugus sūnums, šeimos gyvenimas palengvėjo, galėjo šiek tiek praplėsti ir ūkį, bet… Karo, pokario metai. Mokyklą uždarė ir mokslai nutrūko.

Baisiausia močiutei buvusi paauglystė. Dieną sodybą aplankydavo rusų kariškiai, reikalaudami maisto ir aprangos, o naktį to paties reikalaudavo miškiniai, vadinamieji partizanai. Naktys buvo neramios. Močiutė negalėdavusi sumerkti akių. Visi miegodavo apsirengę, nes vos sulojus šuniui reikėdavo bėgti slėptis į mišką. Vieną naktį, kai šeima nespėjo pasislėpti, auštant kažkas pasibeldė. Atidarius duris į vidų sugriuvo ginkluoti kareiviai ir liaudies gynėjai. Tėvą uždarė kambaryje, pristatė sargybinį, o kitiems šeimos nariams liepė skubiai ruoštis tolimai kelionei. Tą naktį tik vyriausiojo brolio nebuvo namie, nes talkinęs giminaičiams bulviakasyje liko nakvoti kitame kaime. Močiutės mama su vaikais sutriko, nežinojo, ką krautis. Buvo spalio pradžia. Kiaulės buvo nepjautos, derlius nenuimtas… Mama per skubėjimą įdėjo tik duonos kepalą ir lašinių puspaltį. Vienas karys, matydamas, kad penkių žmonių šeimynai tiek maisto neužteks, patarė vištoms kirsti galvas ir kišti į maišą. Taip ir padarė. Bet po to vėl kilo sumaištis – kokius drabužius pasiimti. Vienas kareivis leido imti žieminius drabužius, o kitas draudė. Niekas tąkart nepasakė, kur išveža. Taip močiutė su šeima ir išvažiavo pusplikiai, palikę plėšiamus savo namus. Mano močiutė pamena norėjusi pasiimti dviratį, bet vienas kareivis tvojo jai šautuvo buože per galvą ir pasakė:

– Girdi? Pabėgti nori?

Bekraunant savo mažą mantą į sunkvežimį, pora „liaudies gynėjų” atėmė maišą su vištomis. Visai kelionei iki Krasnojarsko krašto (būtent ten išvežė mano senelius) beliko tas puspaltis parūdijusių pernykščių lašinių. Važiavo pusbadžiu sausakimšame gyvuliniame tvankiame vagone. Lygiai toks pat gyvenimas jų laukė neįprastai šaltame, atšiauriame krašte. Silpnos sveikatos močiutės tėtis – mano prosenelis – išgyveno ten tik dvejus metus. Susirgęs nuo šalčio, svetimoje Sibiro žemėje liko gulėti taip ir nesužinojęs, už ką. Jį sugriebė ir išvežė kaip stovintį.

Teko močiutei, tuomet dar jaunai merginai, dirbti ir miške spaudžiant didžiuliams šalčiams, ir išmokti vairuoti traktorių. Išmoko ir statybininkės-tinkuotojos amato, ir parduotuvės pardavėjos. Vienas jos brolis tapo net siuvėju (tada gyvenimas truputį palengvėjo). Laisvą minutę po alinančių darbų susirinkdavo jaunimas, dėdė grodavo armonika, merginos dainuodavo apie tėvynės ilgesį, vienišą gimtinės berželį, išsvajotąjį mylimąjį… Įsigijo ir gramofoną, kuris prisuktas pats grodavo plokšteles. Močiutė ilgais vakarais siuvinėdavo įvairius rankdarbius, kuriuos kartais pasiųsdavo giminėms į Lietuvą kaip ženklą, kad dar gyvi. Mano močiutės mamai ir broliams pasisekė: jie sugrįžo į gimtąjį kraštą po septynerių tremties metų. Sugrįžus viską reikėjo pradėti iš naujo, nes jų namuose gyveno svetimi žmonės. Į grįžusiuosius visi žiūrėjo įtariai, žiūrėjo kaip į tautos priešus. Jie prisiglaudė pas likusį tėvynėje besislapstantį brolį ir tik vėliau atgavo savo išdraskytą sodybą.

Po metų močiutė įsidarbino – Kuršėnuose dirbo statybininke. Būtent statybose ji ir susipažino su mano seneliu.

Konsultavo lietuvių kalbos mokytojos metodininkės Asta Mazūraitė ir Vita Šventickienė

  • Siųsti draugui
  • Komentuoti

Siųsti draugui

Jūsų vardas (būtinas)

Jūsų el. paštas (būtinas)

Draugo vardas (būtinas)

Draugo el. paštas (būtinas)

Jūsų žinutė draugui

Saugos kodas:
captcha

Įveskite saugos kodą:

Komentuoti

Connect with Facebook

Komentavimo taisyklės ir atsakomybė

REKLAMA

Parodos

Liepos mėnesį
13 – 17 val.
Kuršėnų kultūros centro kalendorių ekspozicija (Ventos g. 11A, Kuršėnai) veikia meno kalendorių ekspozicija. Muzikos, dailės, fotografijos, teatro ir literatūros kalendoriai. Ekspoziciją galite aplankyti kasdien (išskyrus savaitgalius) ir visų kultūros centre vyksiančių renginių metu. Dėl ekspozicijos lankymo prašome iš anksto susitarti telefonu (8-41) 50 80 52 arba el. paštu kursenukultura@gmail.com

Iki rugsėjo 8 d.
10 – 15 val. (išskyrus savaitgalius)
Kuršėnų kultūros centro parodų salėje (Ventos g. 11A, Kuršėnai)Vitos Žabarauskaitės tapybos darbų paroda „Seku seku pasaką“.

EDUKACINĖS VEIKLOS

Liepos mėnesį
8 – 17 val. pirmadieniais-penktadieniais Etninės kultūros ir tradicinių amatų centre, (Ventos g. 7A, Kuršėnai) keramikos (lipdymo, žiedimo), vilnos vėlimo edukaciniai užsiėmimai. Priimamos grupės: 1,5 val. vaikui 1,50 Eur, 1,5 val. suaugusiam 3,00 Eur. Užsiėmimų datą ir laiką derinti tel.( 8-41) 58 34 22.

Užfiksavote įvykį? Buvote renginyje? Turite gražių nuotraukų su Kuršėnais? Rašykite mums el. paštu: kursenai@kursenai.lt ir mes tai paskelbsime!

Kopijuoti, platinti galima tik gavus raštišką ar žodinį Kūrybinės raiškos centro sutikimą.

Visos teisės saugomos. © 2012
Kūrybinės raiškos centras

Tapkite Kursenai.lt žurnalistu!

Turite naujienų?

Susisiekite su mumis!

Reklamuokitės mūsų portale

Ką aplankyti Kuršėnuose?

Ką veikti Kuršėnuose?

Ieškote naudingos informacijos?

Susipažinkite su komentavimo taisyklėmis

Valdytojas:

 

 

Portalas:

Mus galite rasti:

  

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami, paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Plačiau

The cookie settings on this website are set to "allow cookies" to give you the best browsing experience possible. If you continue to use this website without changing your cookie settings or you click "Accept" below then you are consenting to this.

Close