Nijolė Kavaliauskaitė – Hunter: Gražiausia vaikystės pasaka

Kursenai.lt redakcija jau yra publikavusi Nijolės Kavaliauskaitės-Hunter, kuršėniškės, šiuo metu gyvenančios JAV, atsiminimus apie Kuršėnus sakmių pavidalu, kurias galite rasti čia, taipogi visi žavėjomės itin vaizdžiai aprašytais „Kuršėniškių portretais“, kuriuos galite skaityti čia, tad dėkojame ir džiaugiamės, kad ponia Nijolė turi dar pasidalinti kuo su mūsų skaitytojais ir publikuojame jos vaikystės pasaką.

Nijolė Kavaliauskaitė – Hunter: Gražiausia vaikystės pasaka

Gi­miau so­viet­me­čiu Kur­šė­nuo­se. Mies­te­ly­je bu­vo tik vie­nas kny­gy­nė­lis ir kny­gos ne­retai pre­kys­ta­lio ne­pa­siek­da­vo. Te­ko bū­ti kū­ry­bin­gai ir pa­čiai kur­ti pa­sa­kas. Jo­mis va­ka­rais da­lin­da­vau­si su Ma­ma. Ši­to­ji – ma­no my­li­miau­sia.

Ko­dėl Ven­ta drumz­li­ną van­de­nį ne­ša?

Ant Ven­tos kran­to, pu­šy­ne sto­vė­jo me­di­nė pir­ke­lė. Va­ka­rais dū­me­lis iš ka­mi­no ru­se­nęs ir lan­ge žva­ke­lės lieps­na tar­si pe­te­liš­kė plaz­dė­ju­si. Jo­je gy­ve­no naš­lai­čiai Gab­ry­tė ir Jur­giu­kas. Tė­vai pas Die­vą bu­vo iš­ke­lia­vę. Gab­ry­tė daž­nai van­de­nin žiū­rė­ju­si, sa­vo pa­veiks­lą re­gė­ju­si. Van­duo jos at­vaiz­dą sau­go­jęs ir pa­lan­kaus li­ki­mo mal­da­vęs. Per­kū­nas pa­mi­lęs jos at­vaiz­dą: se­kio­jęs, triukš­ma­vęs, kad at­sa­ko ne­su­si­lau­kia, pa­va­sa­ri­nį pyk­tį ant klo­nių lie­jęs. Sy­kį tren­kęs pu­šį že­myn, sa­vo ga­lią ro­dęs. Jis – Die­vas, ji – Že­mės du­kra. Abu ži­no­jo, kad Dan­gus šiai san­tuo­kai ne­pri­tars.

Pu­šy­ne, po dan­gaus skliau­tu au­go ąžuo­lai ir kle­vai. Ąžuo­lų vir­šū­nė­se Var­nai ka­ra­lia­vę. Liz­dai ne­ly­gi­nant tvir­to­vė Dan­gun šo­vė­si. Iš­skleis­ti jų spar­nai Sau­lės švie­są tem­dę, tuo­met prie­blan­da lyg nak­tis at­slink­da­vu­si. Var­nų ap­da­ras kaip ang­lis žė­rė­jęs. Sna­pas aš­tru­mo lyg kir­vis, mir­ti­nai užp­lak­ti ga­lė­jo. Ne­žvelk jiems į akis, jo­se pik­to­ji lem­tis tū­no. Sa­kė, kad už blo­gus dar­bus pa­ukš­čiais jiems įsa­kė bū­ti. Baus­mė, ku­rią ge­rais dar­bais lem­ta iš­pirk­ti. Ta­čiau blo­gis akis tem­dė, at­šiau­ri sie­la ne­si­ruo­šė sveik­ti.

Tą­dien Gab­ry­tė pra­usė­si ryt­me­čio ra­sa, kvė­pi­no­si ge­lių aro­ma­tais, o Jur­giu­kas žve­jo­jo, žu­vų drau­gas bu­vo.

Užs­to­jo Sau­lę pik­tas Var­nas. Par­ei­ka­la­vo tro­be­lę jam pa­lik­ti. At­si­bo­do me­džių vir­šū­nė­se gy­ven­ti. Lie­pė per tris die­nas iš­si­kaus­ty­ti ir Gab­ry­tę už pa­čią ke­ti­no pa­im­ti. Pra­vir­ko Gab­ry­tė, ne­no­ri Var­no pa­čia bū­ti. Pa­lei Ven­tą iš­si­verk­ti at­ėjo. Mo­ti­ną, tė­vą mi­ru­sį mi­nė­jo. Su­py­ko Per­kū­nas, tren­kė Že­mėn pyk­tį. Kri­to ąžuo­lai ir Var­nų liz­dai pa­ži­ro į smul­kias da­lis. Įkri­to pik­tie­ji į upę ir ši pa­si­da­rė drumz­li­na. Van­duo, pa­sig­lem­žęs Var­nų kū­nus, nu­pluk­dė juos Lat­vi­jos pu­sėn.

Nuo šiol pra­ei­viai gė­rė­da­mie­si Ven­tos van­de­niu, jos dug­no ne­ma­to. Van­duo ne­šva­rio­mis Var­nų min­ti­mis už­terš­tas.

Dar kartą dėkojame Kristinai Kavaliauskaitei – Hunter už pasidalintą kūrybą su skaitytojais.